Seborėjinis dermatitas

Svarbu pabrėžti, kad seborėjinis dermatitas nėra užkrečiama infekcija ar nepakankamos higienos pasekmė. Patogenezė remiasi sudėtinga specifinės odos mikrofloros – ypač Malassezia genties mielagrybių – ir paties organizmo imuninio atsako bei riebalinių liaukų veiklos sąveika.

Priežastys: mikrobiota ir riebalinės liaukos

Pagrindinė seborėjinio dermatito atsiradimo ir vystymosi priežastis – Malassezia genties mielagrybis (riebalais mintantis odos grybelis) ir jo kintanti sąveika su odos išskiriamais riebalais (sebumu). Šis mikroorganizmas yra natūrali sveikos odos mikrobiotos dalis, gyvenanti ant kiekvieno žmogaus odos paviršiaus.

Kada riebalinės liaukos ima gaminti pernelyg didelį riebalų kiekį arba iš esmės pakinta jų cheminė sudėtis, sudaromos itin palankios sąlygos mielagrybiams sparčiai daugintis. Aktyviai skaidydami lipidus, jie išskiria laisvąsias riebalų rūgštis, kurios skverbiasi giliau ir tiesiogiai dirgina epidermį, sukeldamos mikropažeidimus.

Antroji priežastis – individualus, genetikoje užkoduotas organizmo imuninis atsakas į šiuos metabolinius produktus. Sveika oda į įprastą mielagrybių veiklą nereaguoja, tačiau esant padidėjusiam polinkiui bei odos barjero jautrumui, kyla lėtinis vietinis uždegimas.

Šis nepertraukiamas uždegiminis procesas smarkiai pagreitina ir išbalansuoja natūralų odos ląstelių (keratinocitų) atsinaujinimo ciklą. Naujos ląstelės nespėja pilnai subręsti, neatsiskiria pavieniui, o sulimpa tarpusavyje į stambesnius junginius ir galiausiai atsiskiria pastebimomis, riebiomis matomomis pleiskanomis.

Veiksnių kontrolė

Lėtinis stresas, emocinė įtampa ir nervinis išsekimas yra vieni dažniausių seborėjinio dermatito paūmėjimą išprovokuojančių veiksnių. Patiriamo streso metu organizme suintensyvėja streso hormonų, tokių kaip kortizolis ir adrenalinas, gamyba. Šie hormoniniai pokyčiai tiesiogiai veikia riebalinių liaukų veiklą – išsiskiriantis sebumas tampa tirštesnis ir pakinta jo cheminė sudėtis, sukurdamas dar palankesnę terpę mielagrybiams daugintis. Kartu susilpnėja odos apsauginis barjeras, padidėja jos vandens netekimas bei jautrumas išoriniam aplinkos poveikiui ir mikrobiotos išskiriamiems metabolitams.

Sezoniniai klimato bei oro sąlygų svyravimai daro tiesioginę įtaką ligos eigai ir reiškiasi būdingu cikliškumu. Šaltas, vėjuotas lauko oras bei sausas, intensyviai šildomas patalpų oras žiemos ir šaltuoju metų laiku skatina odos dehidrataciją, garina drėgmę ir provokuoja atkryčius bei stipresnį pleiskanojimą. Šios problemos valdymui svarbi kasdienė tinkama namų priežiūra, odos drėkinimas emolientais bei patalpų oro drėkinimas.

Genetinis polinkis iš esmės nulemia riebalinių liaukų tankį, jų aktyvumą tam tikrose kūno zonose bei individualų įgimto imuninio atsako jautrumą mielagrybių gyvybinės veiklos produktams. Kadangi šiuolaikinė medicina negali pakeisti genetinio kodo ar įgimtų odos savybių, gydymo strategija visada nukreipiama į simptomų valdymą, uždegimo slopinimą, odos barjero atkūrimą bei ilgesnės remisijos palaikymą.