Pigmentinės dėmės

Kai melanocitų veikla sutrinka dėl įvairių išorinių ar vidinių veiksnių, pigmento gamyba ir jo paskirstymas tampa netolygus. Vienose odos vietose melanino koncentracija išlieka įprasta, o kitose jis pradeda intensyviai kauptis, sudarydamas ryškiai matomus, įvairaus dydžio bei formos tamsesnius pigmentacijos plotus.

Kodėl atsiranda pigmentinės dėmės?

Priežastys, lemiančios pigmento kaupimąsi, skiriasi savo kilme ir gyliu odoje. Hiperpigmentacija gali vystytis skirtinguose odos sluoksniuose – epidermyje, dermoje arba būti mišraus tipologinio pobūdžio, todėl skiriasi ne tik dėmių atspalvis bei ribos, bet ir jų atsiradimo mechanizmai. Pagrindiniai veiksniai apima saulės spinduliuotę, hormoninius svyravimus, odos pažeidimus bei genetines savybes.

Saulės ultravioletinė spinduliuotė. Tai pati dažniausia pigmentacijos priežastis. Ultravioletiniai (UV) spinduliai skatina ląsteles gaminti daugiau pigmento, kuris sugeria spinduliuotę ir saugo ląstelių DNR. Ilgainiui ši apsauginė reakcija išsiderina. Dažniausiai saulės veikiamose vietose (ant veido, plaštakų ir dekoltė) susidaro saulės lentigo (saulės sukeltos dėmės). Jos rodo per daugelį metų sukauptą ultravioletinių spindulių pažaidą.

Odos uždegimai ir traumos. Použdegiminė hiperpigmentacija (odos patamsėjimas po uždegimo ar pažeidimo) atsiranda audiniams gyjant. Tai dažna aknės, bėrimų, nudegimų ar netinkamai atliktų kosmetinių procedūrų pasekmė. Uždegimo metu išsiskyrusios medžiagos stimuliuoja šalia esančias ląsteles, todėl gijimo vietoje lieka tamsi dėmė, net kai pats bėrimas jau išnykęs. Dažniausiai použdegiminė pigmentacija praeina savaime per kelis ar keliolika mėnesių.

Sulėtėjęs ląstelių atsinaujinimas. Su amžiumi natūralus epidermio atsinaujinimas lėtėja. Viršutinis odos sluoksnis nusišalina rečiau, todėl pigmento perteklių turinčios negyvos ląstelės lieka paviršiuje ilgiau. Dėl to oda praranda tolygų atspalvį ir atrodo papilkėjusi.

Hormoniniai pokyčiai. Melazma (hormoninės kilmės pigmentinės dėmės) atsiranda kintant estrogenų ir progesterono pusiausvyrai. Ji dažniausiai pasireiškia nėštumo metu, vartojant hormoninius kontraceptikus ar pakaitinę hormonų terapiją. Hormonai padidina ląstelių jautrumą, todėl dėmės išryškėja net nuo trumpo buvimo šviesoje ar šilumoje. Ši pigmentacija dažniausiai dengia kaktą, skruostus ir viršutinę lūpą.

Genetika, vaistai ir ligos. Genetinis polinkis lemia strazdanų atsiradimą ir bendrą odos reakciją į šviesą. Kai kurie medikamentai didina odos jautrumą saulei, o tam tikros kepenų ar antinksčių ligos sukelia viso kūno odos patamsėjimą.

Kada procedūros nepadeda?

Ne kiekviena pigmentinė dėmė gali būti naikinama estetinėmis priemonėmis.

Hormoninė melazma reikalauja ypatingo atsargumo. Agresyvios lazerinės ar šiluminės procedūros gali sukelti priešingą rezultatą – pigmentas gali patamsėti dar labiau. Tokiais atvejais aparatinis gydymas netaikomas, o pagrindinis dėmesys skiriamas griežtai apsaugai nuo saulės ir vietiniams vaistams.

Procedūros taip pat neatliekamos, jei dėmės atsirado dėl sisteminių ligų ar vartojamų vaistų, kol nepašalinta pagrindinė priežastis.

Jeigu dėmė keičia formą, spalvą, didėja ar kraujuoja, pirminis žingsnis visada yra gydytojo dermatologo konsultacija. Prieš pradedant bet kokį šalinimą, būtina dermatoskopu patvirtinti, kad darinys nėra piktybinis.