Odos išsausėjimas

Sausumas gali varginti bet kurio amžiaus žmones – nuo kūdikių iki vyresnio amžiaus asmenų. Svarbu suprasti, kad kserozė nėra vien tik estetinis ar vizualinis nepatogumas. Pažeistas hidrolipidinis barjeras neatlieka savo gynybinės funkcijos, todėl oda tampa kur kas jautresnė išorės aplinkos dirgikliams, alergenams bei mikroorganizmams, o tai didina infekcijų ir lėtinių uždegimų riziką.

Kodėl oda praranda drėgmę?

Odos sausumo priežastys skiriasi savo kilme ir mechanizmais. Dažniausiai kserozę išprovokuoja išoriniai aplinkos veiksniai, tačiau ją taip pat gali nulemti giluminiai ląstelių atsinaujinimo sutrikimai, amžiniai pokyčiai bei bendros organizmo ligos.

Išorinė aplinka ir hidrolipidinio barjero pažaida. Tai pati dažniausia odos išsausėjimo priežastis. Šaltis, žvarbus vėjas, sausas patalpų oras šildymo sezono metu, tiesioginiai saulės spinduliai bei agresyvūs prausikliai ar karštas vanduo pažeidžia natūralų epidermio apsauginį sluoksnį (riebalų ir drėgmės plėvelę). Dėl to drastiškai padidėja transepiderminis vandens netekimas (TEWL – drėgmės garavimas per odos paviršių). Šį barjerą sėkmingai atstato tinkamai parinkta kasdienė priežiūra, emolientai ir drėkinamieji kremai.

Hialurono rūgšties ir molekulinio karkaso nykimas dermoje. Bėgant metams, dermoje (gilesniame odos sluoksnyje) esantys fibroblastai gamina vis mažiau natūralios hialurono rūgšties, kuri veikia kaip vidinė „kempinė“, surišanti bei išlaikanti vandens molekules. Sumažėjus hialurono rūgšties kiekiui, oda praranda tūrį, sausėja visame veido plote, suglemba ir netenka gyvybingo stangrumo.

Epidermio dehidratacija ir lėtėjanti keratinizacija. Trūkstant drėgmės viršutiniame epidermio sluoksnyje, sutrinka natūralus negyvų ląstelių (keratinocitų) nusilupimo procesas. Oda praranda skaidrumą ir švytėjimą, paviršius tampa šiurkštus, atsiranda pilkšvas atspalvis, o skruostų bei kaktos srityse išryškėja smulkių sausumo mikroraukšlelių tinklas.

Mitybinių medžiagų stoka ir sutrikusi mikrocirkuliacija. Lėtinis psichoemocinis stresas, rūkymas, nepakankamas skysčių vartojimas ar kapiliarų kraujotakos sutrikimai sukelia odos ląstelių badavimą. Audiniams ima trūkti aminorūgščių, mineralų, riebalų rūgščių bei antioksidantų, reikalingų sveikai odos struktūrai bei drėgmės balansui palaikyti.

Audinių elastingumo praradimas ir giliųjų klosčių formavimasis. Ilgalaikė dehidratacija silpnina kolageno ir elastino karkasą dermoje. Praradusi lankstumą, oda greičiau lūžta judesių vietose, todėl įprastos mimikos linijos palaipsniui virsta gilesnėmis statinėmis raukšlėmis, matomomis net ir visiškoje veido ramybėje.

Sisteminiai organizmo sutrikimai ir genetika. Skydliaukės veiklos sulėtėjimas (hipotirozė), cukrinis diabetas, atopinis dermatitas, psoriazė ar genetiškai nulemtas mažas riebalinių liaukų aktyvumas kyla iš organizmo vidaus. Šioms būklėms vien estetinės procedūros netaikomos – būtinas sisteminis priežasčių gydymas bei nuolatinė gydytojo dermatologo ar endokrinologo priežiūra.

Kada kreiptis į dermatologą?

Kartais sausumas yra lėtinės odos ligos požymis. Gydytojo apžiūra būtina, jei oda nuolat rausta, niežti, trūkinėja iki kraujo ar pleiskanoja aiškiai matomais židiniais. Dermatologas įvertina odos būklę ir paskiria gydomąjį kursą.