Dilgėlinė

Šie bėrimai yra lakūs ir kintantys: atskira pūkšlė paprastai išnyksta per parą (dažnai per 2–24 valandas) be jokių pėdsakų ar randų, tačiau kitoje kūno vietoje gali atsirasti naujų bėrimo elementų. Jei bėrimai kartojasi iki šešių savaičių, būklė laikoma ūmine dilgėline, o jei simptomai išlieka ar kartojasi ilgiau nei šešias savaites – lėtine.

Odos reakcija prasideda tada, kai odos putliosios ląstelės (mastocitai) gavusios signalą į aplinkinius audinius išskiria biologinį mediatorių histaminą bei kitus uždegimo cheminius junginius. Histaminas priverčia išsiplėsti smulkiąsias odos kraujagysles ir padidina jų sienelių pralaidumą. Dėl to skystis iš kraujagyslių prateka į odos audinius ir sukelia lokalų patinimą (pūkšlę) bei dirgina jutimines nervų galūnėles.

Priežastys: kas sukelia reakciją

Putliosios ląstelės aktyvuojasi ir histaminą išskiria dėl labai įvairių vidinių ir išorinių dirgiklių. Priežastys skirstomos pagal jų dažnumą ir kilmę:

Ūminės infekcijos. Tai pats dažniausias ūminės dilgėlinės trigeris, ypač vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Reakciją dažniausiai išprovokuoja viršutinių kvėpavimo takų ar virškinamojo trakto virusai. Pūkšlės atsiranda kaip netiesioginis imuninės sistemos atsakas į ligos sukėlėją.

Vaistai ir maisto medžiagos. Antroje vietoje yra cheminiai junginiai ir alergenai. Dažniausi vaistiniai dirgikliai – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU, pavyzdžiui, ibuprofenas ar aspirinas) ir tam tikri antibiotikai. Iš maisto produktų reakcijas dažniau sukelia riešutai, kiaušiniai, jūrų gėrybės, žuvys, taip pat maisto priedai bei dažikliai.

Fizikiniai veiksniai. Odos bėrimus gali tiesiogiai sukelti išorinis fizinis poveikis. Tai apima dermografizmą (bėrimą po odos nudraskymo ar trynimo), šaltį, karštį, saulės spindulius (soliarinė urtikarija), vibraciją arba prakaitavimą padidėjus kūno temperatūrai (cholinerginė dilgėlinė).

Autoimuniniai procesai. Lėtinės dilgėlinės atveju organizmas gali gaminti autoantikūnus prieš savo paties IgE receptorius arba pačius IgE antikūnus. Šie autoantikūnai priverčia mastocitus be išorinės priežasties nuolat išskirti histaminą į audinius.

Nežinomos priežastys (idiopatinė dilgėlinė). Didelė dalis lėtinės dilgėlinės atvejų neturi konkretaus išorinio ar vidinio trigerio (lėtinė idiopatinė urtikarija), todėl mastocitų jautrumas išlieka padidėjęs savaime.